Bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymas “50:50”: Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai tenkino ieškovo, atstovaujamo advokatės Dianos Višinskienės kontoros, ieškinį dalyje dėl tėvo teisės su nepilnamečiu vaiku bendrauti kas antrą savaitę.
2020 m. rugpjūčio 31 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai išnagrinėjimo civilinę bylą dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos pakeitimo ir tenkino ieškovo E.P. ieškinį dalyje dėl tėvo teisės su nepilnamečiu vaiku bendrauti tiek pat laiko, kiek ir motina, su kuria yra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta – Teismas nusprendė, kad E. P. su vaiku bendrauja kas antrą savaitę nuo sekmadienio 19 val. iki kitos savaitės sekmadienio 19 val.
Šiuo atveju Teismas pažymėjo, kad teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, vertinant, ar yra galimybė nustatyti bendravimo tvarką „50:50“, be kita ko, laikytina kiekvieno iš tėvų gyvenamoji vieta (atstumas tarp jų ir susisiekimo galimybės), vaiko ugdymo įstaigos vieta (atstumas tarp jų ir kiekvieno iš tėvų gyvenamosios vietos), vaiko socialiniai ryšiai su kiekvieno iš tėvų gyvenamosiose vietose ar šalia jų gyvenančiais kitais asmenimis, kiekvieno iš tėvų užimtumas, jų galimybė pristatyti vaiką į ugdymo įstaigas ir pasiimti iš jų ir kt.
Advokatė Diana Višinskienė pažymi, kad tarptautiniai teismai, nagrinėdami bylas, susijusias su nepilnamečių vaikų interesais ir teise maksimaliai bendrauti su abejais tėvais, jau keletą metų formuoja praktiką dėl abiejų tėvų teisės bendrauti su nepilnamečiu vaiku vienodą laiko tarpą, t. y. nustatant bendravimo tvarką kas antrą savaitę. Sveikintina, kad tokią teisinę praktiką ima įgyvendinti ir Lietuvoje veikiantys teismai. Vis dėlto, advokatė Diana Višinskienė nurodo, kad egzistuoja sąlygos, kurių pagrindu yra galimybė reikalauti nustatyti tokią bendravimo tvarka – viena jų – yra svarbi paties nepilnamečio vaiko nuomonė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad septynerių metų amžiaus vaikas jau yra tokio amžiaus, kada ne tik gali laisvai išsakyti savo poziciją, tačiau ir septynių dienų tarpas, kuomet jis nesimato su vienu iš tėvų, neturi jam daryti žalingo poveikio.
Atkreiptinas dėmesys, kad bendravimo tvarkos „50:50“ nereikėtų aiškinti plečiamai. Teismai ne kartą yra pažymėję, kas tokios tvarkos nustatymas labiausiai atitinka vaiko interesus, jeigu nustatomas bendravimo grafikas yra racionalus, lengvai vykdomas ir nesukelia papildomų nepatogumų vaikui, taigi reikalavimas nustatyti tokią bendravimo tvarką, kurios pagrindu kiekvienas iš tėvų su nepilnamečiu vaiku bendrautų kas antrą dieną, neatitiktų aukščiau nurodytų principų ir tokia bendravimo tvarka, remiantis teismų išaiškinimais, neturėtų būti tvirtinama.
Advokatė pažymi, kad nustačius bendravimo grafiką „50:50“, akivaizdžiai kyla ginčai, susiję su nepilnamečio vaiko išlaikymo prievole, t. y. klausimu, ar išlaikymas turi būti teikiamas ir jeigu taip, nuo ko priklauso jo dydis. Šiuo atveju Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra konstatavęs, kad išlaidų, susijusių su kasdieninių, einamųjų vaiko poreikių tenkinimu, priteisimas iš vieno iš tėvų reikštų jų teisių ir pareigų disbalansą, taigi, kasdienių poreikių patenkinimui išlaidos kitam iš tėvų nėra priteisiamos. Tačiau, vaiko poreikiai neapsiriboja vien tik kasdieninėmis išlaidomis – kai kurių iš šių poreikių tenkinimas reikalauja atitinkamų periodinių ar vienkartinių tėvų išlaidų (pavyzdžiui, vaiko ugdymo, būrelių apmokėjimas, gydymo išlaidos), todėl šiuo atveju teismai preziumuoja, kad jas patiria tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Akivaizdu, kad išlaikymas nepilnamečiui vaikui, net ir nustačius bendravimo tvarką „50:50“ privalo būti priteisiamas, tačiau jo dydis yra žymiai mažesnis, nei tuo atveju, kai yra nustatoma įprasta bendravimo tvarka (vienas iš tėvų su vaiku bendrauja kas antrą savaitgalį, atostogų ir šventinių dienų laikotarpiu). Pažymėtina, kad Teismai, nustatydami išlaikymo dydį, nepriklausomai nuo bendravimo tvarkos, privalo atsižvelgti ir į tai, kokio dydžio išmokas vaikams skiria valstybė ir toje dalyje mažinti išlaikymo dydį.