Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
Praktikoje pasitaiko situacijų, kai dėl tam tikrų finansinių problemų, klientas ne visada turi galimybę iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos apmokėti už jam suteiktas visas teisines paslaugas, dėl ko neretai susiklostydavo aplinkybės, jog nepriklausomai nuo to, jog kliento reikalavimai yra patenkinami, iš pralaimėjusios šalies klientui būdavo priteisiamos tik tokio dydžio bylinėjimosi išlaidos, kokios realiai tai dienai būdavo patirtos (tiek, kiek būdavo realiai apmokėta advokatui ar advokato padėjėjui). Tai privesdavo prie absurdiškų situacijų, jog pasibaigus bylinėjimosi procesui, klientas privalėdavo atstovui bet kuriuo atveju padengti skolos likutį, tačiau vėliau negalėdavo šių piniginių lėšų išsiieškoti iš pralaimėjusios šalies. Taigi, laimėjusi šalis, tam tikra prasme, pralaimėdavo ir patirdavo papildomų nuostolių.
Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo įstatymų nustatyta tvarka turi teisę pasirinkti advokatą, kuris patartų, jam atstovautų ar gintų jo interesus. Ši nuostata, akivaizdu, galioja nepriklausomai nuo asmens finansinės padėties. Remiantis šia įstatymo nuostata, 2024 m. balandžio 19 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas performavo iki tol galiojusią teismų praktiką ir, iš esmės, nustatė, jog nepriklausomai nuo to, jog patirtos bylinėjimosi išlaidos turi būti realios (turi būti aišku, kada šalis, prašanti priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimą, atsiskaitė su advokatu ar advokatų kontora), teismai turi teisę priteisti ir dar nepatirtas, tačiau būtinai ateityje patirsiančias bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog LR CPK 98 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip įtvirtinanti pareigą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo siekiančiai šaliai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikti dokumentus, patvirtinančius konkrečias advokato (advokato padėjėjo) suteiktas paslaugas ir jų kainą (dydį), o ne šių išlaidų apmokėjimą. Tuo atveju, kai šalis, siekianti išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo byloje, yra sudariusi susitarimą dėl tokių išlaidų mokėjimo atidėjimo, teismui kartu su prašymu priteisti tokių išlaidų atlyginimą bei dokumentais, patvirtinančiais konkrečias advokato (advokato padėjėjo) suteiktas paslaugas ir jų kainą (dydį), turi būti pateikti ir dokumentai, kurie patvirtina, kad nurodyto dydžio išlaidos būtinai (neišvengiamai) turės būti apmokėtos. LR CPK 98 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamų atstovavimo išlaidų mokėjimo atidėjimą gali patvirtinti rašytinis šalies susitarimas su advokatu dėl paslaugų kainos (jos dalies) mokėjimo atidėjimo ar mokėjimų išdėstymo.
Taigi, kasacinis teismas, iš esmės, išaiškino, jog jeigu tarp advokato (advokato padėjėjo) ir kliento yra sudarytas rašytinis susitarimas dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje, kuriame nurodoma, kokiais terminais yra išdėstomas nepamokėto honoraro dydis, atitinkamai, jeigu teismui yra pateikiama ir detalizuota suteiktų teisinių paslaugų ataskaita, teismai turėtų priteisti visas, t. y. ne tik realiai apmokėtas, tačiau ir ateityje apmokėsimas atstovavimo išlaidas, žinoma, jeigu jos yra pagrįstos (neviršija Teisingumo ministerijos nustatytų rekomendacinių dydžių, atsižvelgiant į bylos ir procesinių dokumentų sudėtingumą ir apimtį).
Taigi, jeigu atstovas sutinka klientui išdėstyti neįvykdyto honoraro apmokėjimą tam tikram laikotarpiui, o honoraro dydis atitinka teisingumo ministerijos rekomendacijas, šiai dienai yra didelė tikimybė, jog teismai dar nepatirtas, tačiau tikrai patirsimas bylinėjimosi išlaidas iš pralaimėjusios šalies priteis – nurodytina, jog ir advokatės Dianos Višinskienės kontora, esant sudėtingai kliento finansinei situacijai, sėkmingai remiasi aukščiau nurodyta naujausia teismų praktika, t. y. klientams iš tiesų pavyksta prisiteisti dar nepatirtas bylinėjimosi išlaidas.
Lietuvoje dalis vyresnių žmonių gyvena skurde. Kai kuriems padeda jau suaugę vaikai. O tie, kurie pagalbos iš vaikų nesulaukia, gali kreiptis į teismą ir prisiteisti išlaikymą.
Advokatė Diana Višinskienė portalui www.tv3.lt teigia, kad vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus tėvus. „Tačiau pareiga pilnamečių vaikų pareiga tėvams nėra absoliuti, t. y. egzistuoja sąlygos, kurioms esant, toks išlaikymas gali būti priteistas: 1) tėvai turi būti nedarbingi, t. y. arba senatvės pensininkai, arba jiems turi būti nustatytas neįgalumas; 2) nedarbingiems tėvams turi būti reikalingas materialinis išlaikymas – šioje vietoje svarbu paminėti, kad teismas vertina ne tik tėvų materialinę padėtį, tačiau ir vaikų finansines galimybes teikti išlaikymą, turimą turtą, gaunamas pajamas, turimus išlaikytinius, būtinuosius poreikius ir pan.“ – aiškino advokatė.
Anot Dianos Višinskienės, jeigu nedarbingi tėvai turi pakankamai lėšų gyventi, gaunantys pakankamą pensiją, turintys santaupų, kitokio turto ir pan., teisės į išlaikymą neturi. „Dar daugiau – teismai, nagrinėdama tokias civilines bylas, netgi vertina, dėl kokių priežasčių ieškovo finansinė būklė yra prasta, pavyzdžiui, dėl kokių priežasčių asmuo gauna mažą senatvės pensiją. Pavyzdžiui, vienoje nutartyje teismas nurodė, kad ieškovas užsiėmė veikla, vykdoma pagal verslo liudijimą, tačiau nedeklaravo pajamų, nemokėjo socialinio draudimo įmokų ir pan., santaupų nekaupė, todėl akivaizdu, kad pats ieškovas sudarė sąlygas, kad gana ilgą laiką jis nebuvo draustas pensijų socialiniu draudimu – tai buvo vienas iš argumentų, dėl kurių teismas ieškovo ieškinį atmetė“, – kalbėjo Diana Višinskienė.
Visą straipsnį galite rasti: https://www.tv3.lt/naujiena/verslas/ne-visi-vaikai-padeda-tevams-vardija-sumas-kurias-vyresni-zmones-prisiteisia-is-savo-vaiku-n1240593
Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmai 2021 m. lapkričio 25 d. priėmė sprendimą, kuriuo, be visa ko, advokatės Dianos Višinskienės atstovaujama ieškovė D.B. buvo pripažinta savivaldybės būsto pagrindinės nuomininkės G.S. šeimos nare – sugyventine. Ginčas tarp D.B. ir Kauno miesto savivaldybės institucijų kilo po pagrindinės savivaldybės būsto nuomininkės G.S. mirties, t. y. po to, kai jos sugyventinė D.B., pragyvenusi tame pačiame būste daugiau nei 32 metus, kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją siekiu pakeisti nuomos sutartį ir kaip šeimos narys tapti pagrindine būsto nuomininke. Kauno miesto savivaldybės administracija nesutiko, jog D.B. ir G.S. yra sugyventinės, dėl ko ginčo nagrinėjimas persikėlė į teismą.
Gyvenamųjų patalpų nuomos santykių ypatumas yra tai, kad nuomininko teises ir pareigas įgyja ne tik nuomos sutartį sudaręs asmuo, bet ir jo šeimos nariai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.588 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog nuomininko šeimos nariai, be kitų išvardintų asmenų, yra ir kartu gyvenantis sutuoktinis (sugyventinis). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad sugyventinis tai faktinis sutuoktinis, kurio faktinė padėtis atitinka šeimos nario kaip sutuoktinio padėtį – jį su nuomininku turi sieti bendri dvasiniai, asmeniniai ir turiniai interesai, tačiau jų santuokiniai santykiai nėra juridiškai įteisinti, t. y. santykiai neįforminti bažnyčioje ar valstybiniuose Civilinės metrikacijos organuose, norminiuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad LR CK 6.588 straipsnio 2 dalyje nurodytam asmeniui norint būti pripažintam nuomininko šeimos nariu, būtina nustatyti tokias faktines aplinkybes: kad jis nuomininko ir kitų pilnamečių šeimos narių sutikimu buvo apgyvendintas nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje, gyveno kartu su nuomininku šioje gyvenamojoje patalpoje ir turėjo su juo bendrą ūkį.
Ginčo atveju Teismas sprendime konstatavo, kad byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad D.B. ir G.S. siejo dvasiniai ir emociniai ryšiai, moterys kartu pirkdavo maistą, tvarkydavosi namuose, dirbo ir kartu mokėjo mokesčius už suteiktas komunalines paslaugas – tai patvirtino byloje apklausti sugyventinių kaimynai ir šeimos draugai. Be to, byloje pateikta ir rašytinių dokumentų, patvirtinančių tai, jog D.B., nors ir nebuvo deklaravusi savo gyvenamosios vietos ginčo būste, tačiau ginčo būsto adresą nurodydavo daugumoje institucijų ir juridinių asmenų – darbo sutartyje, banko padaliniuose, migracijos departamento padaliniuose, gydymo įstaigose, kas leido daryti išvadą, kad ginčo būstas buvo ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta.
Nors Kauno miesto savivaldybės administracija nurodė, jog D.B. niekada negavo būsto savininko, t. y. Kauno miesto savivaldybės, sutikimo apsigyventi ginčo būste, tačiau remiantis LR CK 6.590 straipsnio 2 dalimi, valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomininkas ar pilnamečiai jo šeimos nariai kitų pilnamečių šeimos narių sutikimu nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje turi teisę apgyvendinti sutuoktinį (sugyventinį), vaikus, savo ir sutuoktinio tėvus.
Atkreiptinas dėmesys, jog Kauno miesto savivaldybės administracija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, jame, be anksčiau įvardintų argumentų, siekė įtikinti teismą, jog tos pačios lyties asmenys negali būti pripažinti sugyventiniais, kadangi Lietuvoje šiuo metu pripažįstama ir galėtų būti vertinama tik vyro ir moters laisva valia sudaryta santuoka. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog dviejų tos pašios lyties asmenų, laikančių save partneriais, partnerystė gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį yra laikoma šeima, o tokie asmenys gali būti laikomi šeimos nariais dėl ko neegzistuoja teisinės kliūtys ieškovę pripažinti G.S. šeimos nare, turinčia tokias pačias teises ir pareigas, kaip ir sutuoktinis ar priešingos lyties sugyventinis.
Taigi, Kauno apygardos teismas 2022 m. kovo 15 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų sprendimą paliko nepakeistą.
Advokatė Diana Višinskienė primena, kad remiantis LR CK 6.602 straipsnio 2 dalimi, nuomininko šeimos narių susitarimu gyvenamosios patalpos nuomos sutartis pakeičiama nuomininkui mirus, jeigu nuomininko šeimos nariai ir toliau gyvena nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje ir per du mėnesius po nuomininko mirties informuoja apie tai nuomotoją. Atsižvelgiant į tai, mirus pagrindiniam savivaldybės būsto nuomininkui, nepriklausomai nuo šeimos nario santykio su pagrindiniu nuomininku (sugyventinis, sutuoktinis, vaikas, anūkas ir kt.), asmuo privalo per du mėnesius nuo pagrindinio nuomininko mirties pranešti savivaldybės administracijai apie pagrindinio nuomininko mirtį ir pateikti prašymą pakeisti nuomos sutartį tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios buvo nustatytos ir pagrindiniam nuomininkui. Savivaldybės administracijai nesutikus, asmuo turi kreiptis į teismą dėl pripažinimo šeimos nariu.
2021 m. rugsėjo 2 d. Kauno apygardos teismas priėmė sprendimą, kuriuo panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkino advokatės Dianos Višinskienės apeliacinį skundą.
Byloje kilo ginčas, ar darbdavys turi teisę pateikti darbuotojui naują grafiką su kita, nei įprasta, darbo funkcijų atlikimo vieta, jeigu darbo sutartyje šalys susitarė, jog konkreti darbuotojo darbo funkcijų atlikimo vieta nenumatyta. Ginčo atveju kilo klausimas, ar darbuotojui neatvykus atlikti savo darbo funkcijų kitame mieste, darbdavys pagrįstai jį atleido už pravaikštas.
Byloje nustatyta aplinkybė, jog šalių sudarytoje darbo sutartyje nurodyta, kad darbuotojo darbo funkcijų atlikimo vieta gali nesutapti su darbovietės vieta ir gali būti keičiama. Ją darbuotojui nurodo darbdavys (šiuo atveju darbdavys – saugomų objektų ir renginių įmonė). Darbuotojas įrodinėjo, jog atsižvelgiant į tai, jog jis kelerius metus dirbo Tauragėje, darbdavys neturėjo teisės be darbuotojo sutikimo būti perkeltas dirbti į kitą miestą, nes tai yra būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimas, dėl ko darbuotojui neatvykus dirbti į kitą darbdavio nurodytą objektą, jis negalėjo būti atleistas iš darbo dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, t. y. pravaikštų.
Vis dėlto, Kauno apygardos teismas sprendime konstatavo, ir, iš esmės, atsižvelgė į apeliacinio skundo argumentus, jog šalys darbo sutartimi gali susitarti, jog darbuotojo darbo funkcijos atlikimo vieta yra nenuolatinė, darbuotojas dirba keliose vietose, taigi, šioje situacijoje advokatės Dianos Višinskienės atstovaujamas darbdavys turėjo teisę pateikti darbuotojui pranešimą, jog keičiasi darbuotojo darbo funkcijų atlikimo vieta, o tokio pranešimo negalima laikyti pranešimu apie darbo sąlygų pakeitimą LR DK 45 straipsnio prasme, nes darbo sąlyga iš esmės nebuvo keičiama, darbdavys tik pateikė informaciją, kad nuo tam tikros datos darbo funkcijas reikės atlikti kitame objekte. Toks informacijos pateikimas, kaip nurodo apeliacinės instancijos teismas, laikytinas ne darbo sutarties sąlygos keitimu, o darbo grafiko nustatymu LR DK 115 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka, kad darbo (pamainų) grafikai pranešami darbuotojams ne vėliau kaip prieš septynias dienas iki jų įsigaliojimo.
Akcentuotina, kad jau ginčui pasiekus apeliacinę instanciją, kitoje civilinėje byloje 2021 m. birželio 16 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo naujausią praktiką tokio pobūdžio ginčuose, nurodydamas, kad darbuotojo rašytinio sutikimo dėl darbo sąlygos – vietovės – pakeitimo neturi būti reikalaujama, kai pačioje darbo sutartyje yra aiškiai įtvirtinta, kad darbuotojo darbo funkcijų atlikimo vieta nesiejama su konkrečia (-iomis) vietove (-ėmis); pats darbo funkcijos atlikimo būdas yra tokio pobūdžio, kad funkcijos atlikimas negali būti siejamas su konkrečia vietove (pvz., kilnojamojo pobūdžio darbas, kurio esmė yra pervažiavimai į kitas vietoves). Teismas konstatavo, jog LR DK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytas darbuotojo perkėlimas dirbti į kitą vietovę reiškia tik tuos atvejus, kad darbuotojui siūloma pakeisti darbo sąlygas tokiu būdu, kad jo darbo funkcijų atlikimo vieta (-os) (darbo vieta (-os)) neterminuotai ar likusį darbo sutarties terminą būtų toje darbo sutartimi nesulygtoje vietovėje, kuri reikšmingai nutolusi nuo pirminės vietovės arba, nors reikšmingai ir nenutolusi, darbo funkcijų atlikimas darbo sutartimi nesulygtoje naujoje vietovėje darbuotojui asmeniškai sukelia neigiamus pokyčius.
2020 m. rugpjūčio 31 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai išnagrinėjimo civilinę bylą dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos pakeitimo ir tenkino ieškovo E.P. ieškinį dalyje dėl tėvo teisės su nepilnamečiu vaiku bendrauti tiek pat laiko, kiek ir motina, su kuria yra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta – Teismas nusprendė, kad E. P. su vaiku bendrauja kas antrą savaitę nuo sekmadienio 19 val. iki kitos savaitės sekmadienio 19 val.
Šiuo atveju Teismas pažymėjo, kad teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, vertinant, ar yra galimybė nustatyti bendravimo tvarką „50:50“, be kita ko, laikytina kiekvieno iš tėvų gyvenamoji vieta (atstumas tarp jų ir susisiekimo galimybės), vaiko ugdymo įstaigos vieta (atstumas tarp jų ir kiekvieno iš tėvų gyvenamosios vietos), vaiko socialiniai ryšiai su kiekvieno iš tėvų gyvenamosiose vietose ar šalia jų gyvenančiais kitais asmenimis, kiekvieno iš tėvų užimtumas, jų galimybė pristatyti vaiką į ugdymo įstaigas ir pasiimti iš jų ir kt.
Advokatė Diana Višinskienė pažymi, kad tarptautiniai teismai, nagrinėdami bylas, susijusias su nepilnamečių vaikų interesais ir teise maksimaliai bendrauti su abejais tėvais, jau keletą metų formuoja praktiką dėl abiejų tėvų teisės bendrauti su nepilnamečiu vaiku vienodą laiko tarpą, t. y. nustatant bendravimo tvarką kas antrą savaitę. Sveikintina, kad tokią teisinę praktiką ima įgyvendinti ir Lietuvoje veikiantys teismai. Vis dėlto, advokatė Diana Višinskienė nurodo, kad egzistuoja sąlygos, kurių pagrindu yra galimybė reikalauti nustatyti tokią bendravimo tvarka – viena jų – yra svarbi paties nepilnamečio vaiko nuomonė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad septynerių metų amžiaus vaikas jau yra tokio amžiaus, kada ne tik gali laisvai išsakyti savo poziciją, tačiau ir septynių dienų tarpas, kuomet jis nesimato su vienu iš tėvų, neturi jam daryti žalingo poveikio.
Atkreiptinas dėmesys, kad bendravimo tvarkos „50:50“ nereikėtų aiškinti plečiamai. Teismai ne kartą yra pažymėję, kas tokios tvarkos nustatymas labiausiai atitinka vaiko interesus, jeigu nustatomas bendravimo grafikas yra racionalus, lengvai vykdomas ir nesukelia papildomų nepatogumų vaikui, taigi reikalavimas nustatyti tokią bendravimo tvarką, kurios pagrindu kiekvienas iš tėvų su nepilnamečiu vaiku bendrautų kas antrą dieną, neatitiktų aukščiau nurodytų principų ir tokia bendravimo tvarka, remiantis teismų išaiškinimais, neturėtų būti tvirtinama.
Advokatė pažymi, kad nustačius bendravimo grafiką „50:50“, akivaizdžiai kyla ginčai, susiję su nepilnamečio vaiko išlaikymo prievole, t. y. klausimu, ar išlaikymas turi būti teikiamas ir jeigu taip, nuo ko priklauso jo dydis. Šiuo atveju Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra konstatavęs, kad išlaidų, susijusių su kasdieninių, einamųjų vaiko poreikių tenkinimu, priteisimas iš vieno iš tėvų reikštų jų teisių ir pareigų disbalansą, taigi, kasdienių poreikių patenkinimui išlaidos kitam iš tėvų nėra priteisiamos. Tačiau, vaiko poreikiai neapsiriboja vien tik kasdieninėmis išlaidomis – kai kurių iš šių poreikių tenkinimas reikalauja atitinkamų periodinių ar vienkartinių tėvų išlaidų (pavyzdžiui, vaiko ugdymo, būrelių apmokėjimas, gydymo išlaidos), todėl šiuo atveju teismai preziumuoja, kad jas patiria tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Akivaizdu, kad išlaikymas nepilnamečiui vaikui, net ir nustačius bendravimo tvarką „50:50“ privalo būti priteisiamas, tačiau jo dydis yra žymiai mažesnis, nei tuo atveju, kai yra nustatoma įprasta bendravimo tvarka (vienas iš tėvų su vaiku bendrauja kas antrą savaitgalį, atostogų ir šventinių dienų laikotarpiu). Pažymėtina, kad Teismai, nustatydami išlaikymo dydį, nepriklausomai nuo bendravimo tvarkos, privalo atsižvelgti ir į tai, kokio dydžio išmokas vaikams skiria valstybė ir toje dalyje mažinti išlaikymo dydį.
Lietuvoje gyvenantis ukrainietis Strasbūro teisme iš valstybės prisiteisė 15 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimo dėl Kauno policijos pareigūnų panaudoto smurto.
Europos Žmogaus Teisių Teismas paskelbė, kad prieš vaikiną policijos pareigūnai panaudojo neproporcingą jėgą. Incidentas įvyko prieš penkerius metus. Tuomet prie šešiolikmečio M. J. prieš vidurnaktį gatvėje privažiavo plėšikų ieškantis policijos ekipažas. Vaikinas pradėjo bėgti, bet netrukus buvo sulaikytas prie Geležinkelio stoties. Policininkai teigė, kad jis priešinosi, todėl jie buvo priversti panaudoti „bananą“, antrankius ir kovinių imtynių veiksnius. M. J. pripažino, kad bėgo nuo pareigūnų, bet neigė, kad priešinosi sulaikomas. Jis teigė, kad pareigūnai jį stipriai sumušė policijos automobilyje.
Teismo medicinos ekspertai nustatė žaizdas ant pečių, rankų, krūtinės, šlaunų, plėštinę žaizdą ant nykščio, iš viso „aštuoniolika ar daugiau trauminių poveikių“. Sužeidimai įvardyti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.
Teisėsauga vaikiną dėl pasipriešinimo policijai nubaudė 150 litų (43 eurų) bauda, o tyrimą dėl galimo pareigūnų smurto nutraukė, paskelbusi, kad jėga buvo panaudota teisėtai ir proporcingai. Tačiau septyni Strasbūro teismo teisėjai su tokia Kauno teisėsaugininkų išvada nesutiko. „Net jeigu pareiškėjas iš tikrųjų keikė pareigūnus, parkrito ant žemės ir mėgino jiems įkąsti arba įspirti, teismas nėra įsitikinęs, kad tikrai buvo būtina keliems apmokytiems policijos pareigūnams panaudoti tokią smarkią fizinę jėgą kaip šiuo atveju - suduodant bent 18 smūgių“, - rašoma Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime. Ukrainiečio advokatė Diana Višinskienė šį sprendimą BNS pavadino „svariu laimėjimu prieš policijos pareigūnų piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi bei valstybės atitinkamų institucijų pasyvumą neužtikrinant pamatinių demokratinės valstybės vertybių“. (BNS)
Advokatės Dianos Višinskienės kontora pasiekė pergalę itin specifinėje gyvenamojo būsto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis byloje. 2019 m. balandžio 9 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai priėmė sprendimą, kuriuo pripažino K. D. teisę privatizuoti nuomojamą būstą, nuosavybės teise priklausantį Kauno miesto savivaldybei, lengvatinėmis sąlygomis. 2019 m. spalio 3 d. nurodytą sprendimą paliko galioti ir aukštesnė – apeliacinė – instancija.
Būstas K. D. šeimai buvo suteiktas daugiau nei prieš kelis dešimtmečius. Prasidėjus privatizavimo procesui dar 1993 m. K. D. kreipėsi į Kauno miesto valdybą dėl būsto privatizavimo lengvatine tvarka ir atliko visus reikiamus būsto privatizavimui veiksmus. Vis dėlto, moteriai pranešta, kad išsipirkti būsto negalės, nes yra prasidėjusios nuosavybės teisių atkūrimo į daugiabutį, kuriame kartu su šeima gyvena ir K. D., procedūros. Į ieškovės K. D. valdomą būstą taip ir nebuvo atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems asmenims, tačiau Kauno miesto savivaldybės darbuotojai ieškovei apie tai nepranešė, privatizavimo procedūrų nepratęsė.
„Butų privatizavimo procesas yra dvišalis veiksmas: ne tik gyventojai turėjo pareigų, bet ir savivaldybė turėjo informavimo pareigą apie galimybę privatizuoti butą. Kaunietė K. D. ėmėsi visų veiksmų, kad pradėtų privatizavimo procesą, bet, suklaidinta savivaldybės darbuotojų, privatizavimo proceso nebaigė“ – pabrėžė kaunietės ir jos šeimos teises ginanti advokatė Diana Višinskienė.
Teismas nurodė, kad konstatavus, jog ieškovė turėjo teisę privatizuoti ginčo butą lengvatine tvarka pagal Butų privatizavimo įstatymą, tačiau negalėjo pasinaudoti šia teise laiku dėl atsakovės Kauno miesto savivaldybės neinformavimo apie ginčo buto nuosavybės teisės atkūrimo pabaigą ir jo rezultatus, t. y. kad būsto savininkai atsisakė jo grąžinimo natūra ir pareikalavo kompensacijos, kad būstas buvo įregistruotas savivaldybės vardu ir galėjo būti privatizavimo objektu, ieškovei nepraleidus ieškinio senaties, jos reikalavimas dėl teisės įsigyti Butą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo tenkinamas.
Šiuo atveju advokatė Diana Višinskienė pabrėžia, kad „asmenims, laiku, t. y. galiojant Būsto privatizavimo įstatymui, išreiškusiems savo valią privatizuoti būstą lengvatinėmis sąlygomis, nepraleidusiems ieškinio senaties termino (10 m.), skaičiuojamo nuo sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jų teisių pažeidimą, vis dar yra reali galimybė apginti savo teises ir teisėtus interesus ir pratęsti privatizavimo procedūras bei privatizuoti būstą lengvatinėmis sąlygomis“. Advokatė džiaugiasi, kad galėjo pagelbėti K. D. šeimai pagaliau pasiekti teisingumą.
Klausimas: Po mano tėvo mirties, nežinojau, kad yra 3 mėnesių terminas palikimui priimti ir į notarą per šį terminą nesikreipiau, testamento tėtis nebuvo sudaręs. Brolių ir seserų neturiu. Niekas kitas per šį laikotarpį palikimo nepriėmė. Ar man yra dar galimybė priimti savo tėvo palikimą?
Klausimas: Mano mažametis vaikas parduotuvėje netyčia užkliudė ir sudaužė stiklinėje taroje supakuotas alyvuoges. Jos buvo sustatytos ant grindų, tarp lentynų, keliais aukštais. Buvo iškviesta policija. Ar dėl tokio įvykio man gali kilti administracinė atsakomybė, ar man reikia sumokėti už sudaužytą prekę.
Klausimas: Su vyru ketiname tapti dešimtmečio berniuko globėjais. Esame girdėję, kad vaiko tėvai gyvena asocialiai, turi skolų. Ar perimant teisę auginti šių žmonių vaiką, neprireiks prisiimti ir jų finansinių įsipareigojimų?
Klausimas: Mirus seneliui, tapau viena iš penkių jo žemės paveldėtojų. Šiuo metu žemė yra išnuomota ūkininkui už simbolinį mokestį, tačiau nepasirašyta jokia sutartis. Dabartinė nuomos kaina manęs netenkina, tad siūliau ūkininkui toliau nuomotis už didesnį mokestį. Jis prašo šį klausimą atidėti iki spalio mėnesio. Baiminuosi, kad tada žemė bus užsėta naujai ir net jeigu kaina nebus man tinkama, ūkininkas naudosis ja toliau jam priimtinomis sąlygomis. Ką patartumėte daryti?
Klausimas: Atostogų prašymą parašiau vos nusipirkęs bilietus, maždaug prieš 1,5 mėn. iki kelionės. Tačiau mano tiesioginis vadovas, kuris pirmiausia turi pasirašyti ant atostogų prašymo, visą mėnesį atostogavo pats. Iki kelionės liko vos savaitė, bet jis dar nesirodo darbe. Nerimauju, ar gali manęs neišleisti atostogų, jeigu nebus tiesioginio vadovo parašo arba jis nesutiks išleisti atostogauti dėl kokių nors priežasčių? O gal vietoje jo galėtų pasirašyti kitas asmuo? Paskutinį kartą atostogavau prieš pusmetį.
Klausimas: Gyvename daugiabutyje, o virš mūsų – naujai atsikėlusi šeima su mažais vaikais. Nežinau kodėl, bet mūsų bute girdėti viskas, ką jie veikia, net kai vaikščioja, bėgioja vaikai, nukrenta koks daiktas ir pan. Ankščiau to nebūdavo, tačiau prieš atsikeliant šiems kaimynams, buvo atliktas remontas. Galbūt jo metu buvo kas nors pažeista? Ar galima kažkaip įpareigoti izoliuoti triukšmą? Pasikloti kilimus ar pan.?
Klausimas: Autoįvykio metu (į mano automobilį atsimušė kita transporto priemonė) smarkiai nukentėjo bagažinėje vežta brangi fotoaparatūra. Abi transporto priemonės draustos CAD. Ar draudimas suremontuos automobilį, ar atlygins ir kitus patirtus nuostolius? Kaip elgtis tokio įvykio metu?
Klausimas: Šiuo metu nedirbu ir laukiuosi kūdikio. Iki jo gimimo ketiname susituokti. Ar gausiu pašalpą? O gal gali vyras išeiti tėvystės atostogų ir dirbti papildomai?
Klausimas: Motinystės atostogų išėjau dvejiems metams, tačiau ketinu jas pratęsti ir trečius metus. Ar galiu trečius metus papildomai užsidirbti pagal autorines sutartis?
Klausimas: Ar įmanoma išieškoti skolą iš žmogaus, jau kuris laikas gyvenančio ir dirbančio Airijoje? Skola buvo priteista Lietuvoje. Kur turėčiau kreiptis?
Klausimas: Anyta norėtų padovanoti savo butą savo penkiolikmetei anūkei. Ar įmanomas toks sandoris, ar gali nepilnametis vaikas disponuoti nekilnojamuoju turtu?
Klausimas: Su draugu planuojame apsigyventi kartu, tačiau neturime būsto. Draugas ruošiasi imti paskolą būstui įsigyti, kuriame gyvensime kartu. Ar mums susituokus ir nepasirašius jokios vedybinės sutarties, mokant paskolą už būstą iš šeimos biudžeto, butas nuosavybės teise liks draugui ar taps abiejų bendra nuosavybe?
Teismų sprendimai sklaido mitus apie homofobišką Lietuvą. Net ir nesant partnerystę tarp tos pačios lyties asmenų reglamentuojančio įstatymo, homoseksualūs asmenys Lietuvoje gali apginti savo turtines teises, kylančias iš gyvenimo drauge. Tam pakanka ir šiuo metu galiojančių įstatymų.
Teisę į socialinio būsto nuomą reglamentuoja Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas, kuriame yra pateikiamos labai konkrečios sąlygos, kurioms esant, asmuo ar šeima įgyja teisę nuomotis socialinį būstą – atitinkamai, jeigu sąlygos nėra tenkinamos, teisė į tokio būsto nuomą yra prarandama. Kitaip, nei savivaldybės būsto fondo sąlygomis nuomojami būstai (pavyzdžiui, gauti pagal orderius), socialinių būstų paskirtis – suteikti gyvenamąją patalpą asmenims ar šeimai, kurie neturi pakankamai pajamų (įskaitant ir turto). Taigi, aukščiau nurodyto įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje ir yra pateikiamos sąlygos asmenims, siekiantiems gauti arba išsaugoti teisę į socialinio būsto nuomą, t. y. nurodoma, jog teisę į socialinio būsto nuomą turi asmenys ir šeimos, kurie:
- Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka deklaravo turtą ir gautas pajamas; deklaruoto turto vertė ir pajamos, kurios, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsniu, įskaitomos į asmens ar šeimos gaunamas pajamas, neviršija šio įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nustatytų pajamų ir turto dydžių. Jeigu atkreiptume dėmesį į šiuos dydžius, tai matytume, jog šis dydis priklauso nuo šeimos narių skaičiaus, t. y. kelių asmenų šeimai socialinis būstas yra suteiktas. Jeigu, pavyzdžiui, šeimą sudaro 2 asmenys, kurie gyvena Kauno rajone (įstatymas numato skirtingus dydžius, atsižvelgiant į gyvenamąją vietą), tai tokiu atveju jų gautos metinės pajamos negali viršyti 91 VRP dydžio, o turtas – 168 VRP dydžių (VRP – valstybės remiamų pajamų dydis). Nuo 2024 m. sausio 1 d. VRP yra 176 Eur, kas reiškia, jog šeimos (dviejų ar trijų asmenų) metines pajamas gali sudaryti iki 16 016 Eur ir 29 568 Eur vertės turtas. Taigi, vien tai, jog yra paveldimas nekilnojamasis turtas ar piniginės lėšos, nėra pagrindas vertinti, jog asmuo (šeima) praras teisę į socialinį būstą, tačiau reikėtų apsiskaičiuoti, ar gavus pajamas, metinių pajamų suma nepadidės tiek, jog viršytų nustatytus dydžius, atitinkamai ir ar paveldimo turto vertė neviršys nustatytų dydžių. Jeigu asmuo (šeima) neturi jokio turto, labiau rekomenduotina būtų palikimą priimti turtu, o ne jį atsidalinti su kitais paveldėtojais ir gauti pinigines lėšas. Atitinkamai, rekomenduojama nustatyti kaip įmanoma mažesnę turto vertę (įprastai pačią mažiausią turto vertę rodo VĮ „Registrų centras“, atlikdamas masinį vertinimą – ši informacija yra viešai prieinama ir nemokama visiems gyventojams, tereikia įrašyti unikalų objekto numerį – tačiau jeigu ir ši vertė nėra tinkama, rekomenduojama konsultuotis su turto vertintoju, kuris patikrintų panašius sandorius ir jų dydį). Visgi, reikėtų nepamiršti, kad nors metinių pajamų dydis ir turimo turto vertė yra esminis, tačiau ne vienintelis kriterijus, siekiant nustatyti, ar asmuo (šeima) nepraranda teisės gyventi socialiniame būste. Dėl ko prieiname prie antrosios sąlygos.
- Neturi Lietuvos Respublikos teritorijoje nuosavybės teise būsto arba nuosavybės teise turimas būstas, Nekilnojamojo turto kadastro duomenimis, yra fiziškai nusidėvėjęs daugiau kaip 60 procentų, arba nuosavybės teise turimo būsto naudingasis plotas (visų Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise turimų būstų naudingųjų plotų suma), tenkantis (tenkanti) vienam asmeniui ar šeimos nariui, yra mažesnis (mažesnė) kaip 10 arba 14 kvadratinių metrų, jeigu šeimoje yra neįgalusis arba asmuo, sergantis sunkia lėtinės ligos, įrašytos į Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, forma. Taigi, šiuo atveju svarbu ne tik paveldimo turto vertė, tačiau ir jo paskirtis. Jeigu tai yra gyvenamosios paskirties objektas (butas, gyvenamasis namas, o ne žemės sklypas ir pan.), tokiu atveju, visų pirma, VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto kadastro duomenų registro išraše reikėtų atkreipti dėmesį į nusidėvėjimo procentą ir tokio procento nustatymo laiką. Jeigu nusidėvėjimo procentas nustatytas itin seniai ir jis buvo jau ties 60 proc. riba, rekomenduotume kreiptis į VĮ „Registrų centras“ dėl naujo procento nustatymo. Jeigu būtų nustatyta, jog nusidėvėjimo procentas yra 61 proc., tai sudarytų pagrindą šeimai toliau gyventi socialiniame būste laikant, jog paveldėtas gyvenamosios paskirties būstas nėra tinkamas gyventi. Atitinkamai, būtina nustatyti ir paveldimo turto plotą, t. y. kiek kvadratų paveldėjo asmuo. Jeigu laikytume, kad asmuo paveldėjo 1/3 dalį buto, kurio plotas – 60 kv. m, tai reikštų, jog asmuo paveldėjo iš viso 20 kv. m, kadangi asmens šeimą sudaro 2 asmenys, tai laikytume, jog kiekvienam asmeniui priklausytų po 10 kv. m, kaip tai numatoma įstatyme (nebent vienas iš asmenų yra neįgalus asmuo ar sergantis sunkia lėtine liga), o tai reiškia, jog šeima gali prarasti socialinį būstą. Svarbu pabrėžti, kad paveldimas turtas neturi būti ir nusidėvėjęs daugiau nei 60 proc., ir didesnis nei 10 kv. m asmeniui, t. y. užtenka, kad būtų tenkinama tik viena sąlyga – pavyzdžiui, nors asmenims tenka po 10 kv. m, tačiau nusidėvėjimas yra 61 proc., arba nors nusidėvėjimas yra mažesnis nei 60 proc., tačiau asmenims netenka po 10 kv. m, dėl ko asmenys išsaugo teisę toliau gyventi socialiniame būste.
Žinoma, reikėtų nepamiršti, kad svarbiausias dalykas yra bendradarbiavimas. Praktikoje egzistuoja situacijų, kai klientai kreipiasi į mūsų kontorą nurodydami, jog padidėjo jų pajamos, tačiau toks padidėjimas buvo tik vienkartinis – dėl tokių situacijų yra tekę bendrauti su savivaldybės atstovais, siekiant įtikinti instituciją, jog gautos papildomos pajamos niekaip ilgam nepagerina asmenų finansinės padėties, ypatingai, jeigu padidėjimas yra itin mažas, egzistuoja situacijų, kai pavyksta su savivaldybėmis taikiai išspręsti tokias problemas. Atitinkamai, manytina, jeigu jau yra susiklosčiusi situacija, jog asmuo paveldėjo turtą, kuris yra gyvenamosios paskirties, nenusidėvėjęs, o asmenims tenka bent 10 kv. m, vis tiek reikėtų bandyti bendradarbiauti su institucijomis, pateikiant argumentus, kodėl turtas nėra tinkamas gyventi būtent šiai šeimai (pavyzdžiui, gal turtas yra vieno kambario, o juo nėra galimybės naudotis visiems paveldėtojams ir jų šeimos nariams, galbūt turtas yra itin toli nuo nepilnamečių vaikų mokymosi įstaigos arba gydymo įstaigų ir pan.).
Dėl galimų alternatyvų, kaip galima paveldėti turtą, tačiau ir išsaugoti teisę į socialinio būsto nuomą – kaip ir galima suprasti, svarbu yra paveldimo turto vertė ir jo nusidėvėjimas arba plotas. Jeigu šie kriterijai nesudaro pagrindo asmeniui išsaugoti teisės į socialinio būsto nuomą, tokiu atveju būtų galima svarstyti kitus variantus. Paveldėjimo teisę (ne patį paveldimą turtą) yra galima padovanoti, tokiu atveju tai, jog asmuo būtų kada nors įgijęs turtą, neatsispindėtų turto deklaracijose. Tačiau akivaizdu, kad paveldėjimo teisės negalima dovanoti tam asmeniui, kuris kartu gyvena socialiniame būste, kadangi ir jo turtas, net ir padovanotas, turėtų būti traukiamas į turto deklaraciją, taigi, toks variantas nieko nepakeistų. Iš tiesų, teoriškai yra galimybė neregistruoti turto viešuosiuose registruose, tik, iš esmės, tai būtų kitokia situacija – yra galimybė pateikti pareiškimą dėl palikimo priėmimo ir neišsiimti paveldėjimo teisės liudijimo – paveldėjimo teisės liudijimas yra nuosavybės įgijimo dokumentas ir kol asmens prašymu jis nėra išduotas, tol jokia nuosavybė asmens vardu negali būti registruojama. Įstatymas numato tik terminą, per kurį asmuo turi kreiptis su pareiškimu į notarą dėl palikimo priėmimo, tačiau neegzistuoja joks terminas, per kurį asmuo turėtų gauti paveldėjimo teisės liudijimą. Žinoma, neįregistravus nuosavybės gali kilti įvairių naujų teisinių ginčų, pavyzdžiui, asmens neįregistruota paveldimo turto dalis bus toliau registruota mirusio asmens vardu, dėl ko valstybė gali kreiptis į notarą, prašydama išduoti paveldėjimo teisės liudijimą būtent valstybei (teisiškai tai vadintųsi palikimo perėjimo valstybei liudijimas), jeigu dėl žmogiškosios klaidos notaras nepatikrintų, ar buvo gautas paveldėtojo pareiškimas, gali susidaryti situacija, jog toks palikimo perėjimo valstybei liudijimas valstybei būtų išduotas, tačiau įprastai praktikoje esant tokiai situacijai, liudijimai būna nuginčijami, tik paveldėtojas patiria papildomas išlaidas. Taip pat reikėtų nepamiršti, jog asmeniui kreipusis su pareiškimu į notarą, Testamentų registre priėmimo faktas turėtų būti išviešinamas (toks faktas nebūtų išviešinamas tik Nekilnojamojo turto registre), nors, iš esmės, savivaldybė neturi tiesioginio teisinio pagrindo reikalauti pateikti informaciją iš tokio registro, tačiau atsižvelgiant į kai kurių savivaldybių aktyvumą inicijuojant teisinius ginčus teismuose, negalėtume užtikrinti, ar savivaldybės, sužinojusios apie galimą asmens siekį nuslėpti svarbias aplinkybes, nesikreips į teismą dėl asmens iškeldinimo ir teisminiame procese nepateiks reikalavimo dėl tokios informacijos išreikalavimo. Taip pat, jeigu asmuo, priėmęs palikimą, turi neįvykdytų skolinių įsipareigojimų, reikėtų atsiminti, jog kreditoriai taip pat turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti, jog turtas būtų įregistruojamas paveldėtojo vardu – tokiu atveju gali susidaryti tikimybė, jog asmuo ne tik gali netekti paveldėto turto (jeigu skolinių įsipareigojimų suma yra lygi arba viršija turto vertę), tačiau ir socialinio būsto, kadangi būtų išviešinama, kad asmuo turėjo, nepriklausomai nuo to, kiek laiko ir kokiu pagrindu prarado, turto.
Atsakant į klausimą, ar galima atsisakyti palikimo, tai taip, įstatymas numato, jog asmuo turi teisę atsisakyti palikimo arba jo tiesiog nepriimti, t. y. neatvykti pas notarą per 3 mėn. nuo palikėjo mirties ir nepateikti jokio pareiškimo. Tokiu atveju, suėjus numatytam 3 mėn. terminui, palikimą priėmusiais asmenimis yra laikomi tie asmenys, kurie pateikė pareiškimą dėl palikimo priėmimo ir atitinka įpėdinių eilę. Jeigu per 3 mėn. palikimą priima 2 iš 3 palikėjo vaikų, tokiu atveju būtent 2 asmenys ir paveldi turtą lygiomis dalimis, t. y. kiekvienam atitenka po ½ dalį turto.
Indėlininkai, kredito unijoje „Taupkasė“, sudarydami terminuoto indėlio „Plius“ sutartis, susitarė dėl neįprasto finansinio produkto – terminuotojo indėlio ir kartu papildomo unijos pajaus įsigijimo, kai įnešamas indėlis sudaro 30, 50 arba 70 proc. visos įnešamos sumos, dėl ko „Taupkasės“ darbuotojai turėjo tinkamai ir aiškiai klientui atskleisti tokios sutarties specifiškumą, akcentuojant ne vien potencialiai teikiamą finansinę grąžą palūkanų forma, bet ir ypač akcentuojant kliento prisiimamą riziką.
Visi besikreipę „Taupkasės“ indėlininkai nurodė, kad pasirašė terminuoto indėlio „Plius“ sutartis ir buvo įsitikinę, kad visą sumą įneša kaip terminuotą draustą indėlį. Apie tai skelbė ir sutarties pavadinimas, kuris nurodė, kad asmenys pasirašo indėlio sutartį. Apie tai, kad tam tikra sumos dalis vis dėlto įnešama kaip pajus, asmenys informuoti nebuvo, taigi indėlininkai teigė, kad buvo tyčia suklaidinti „Taupkasės“ darbuotojų, kurie akcentavo tik gaunamų palūkanų kiekį, tačiau ne rizikas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad sutarties sąlygos nebuvo suformuluotos aiškiai ir suprantamai, t. y. „vidutinis pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus“ klientas galėjo nesuprasti sutarčių sąlygų prasmės.
Skatiname asmenis, kurie buvo sudarę terminuoto indėlio „Plius“ sutartis su „Taupkase“, ginti savo teises siekiant neteisėtai pasisavintų piniginių lėšų. Indėlininkai, kurie šiuo metu dar nėra kreipęsi į atitinkamas institucijas dėl galimybės atgauti savo pinigines lėšas, taip pat vis dar turi tokias pačias galimybes atgauti pinigus.
Skaitykite daugiau portale 15min: https://www.15min.lt/verslas/naujiena/bendroves/apgauti-bankrutavusios-taupkases-klientai-triumfuoja-po-treju-metu-atgaus-visus-pinigus-663-1904128
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose 2022 m. balandžio 7 d. buvo priimtas nuosprendis, kuriuo kaltinamasis S. L. buvo pripažintas kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje, 138 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje. Advokatės Dianos Višinskienės atstovaujamo nukentėjusiojo A. K. civilinis ieškinys buvo tenkintas ir nukentėjusiajam A. K. priteista 100 Eur turtinė žala ir 5 000 Eur neturtinė žala.
Apie 2022 m. balandžio 7 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nuosprendį taip pat rašo:
Portalas 15min:
https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nusikaltimaiirnelaimes/teismas-nuteise-per-konflikta-kelyje-smurtavusi-kauno-r-savivaldybes-darbuotoja-59-1664346
Portalas Delfi:
https://www.delfi.lt/news/daily/crime/del-konflikto-kelyje-nuteistas-kauno-rajono-savivaldybes-viesosios-tvarkos-skyriaus-vedejas.d?id=89915307
Portalas Kas vyksta Kaune:
https://kaunas.kasvyksta.lt/2022/04/08/112/konfliktas-raudondvario-plente-atvede-i-teisma-nubaustas-peiliu-svaistesis-kauno-rajono-valdininkas/
Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmuose nagrinėjamoje civilinėje byloje Teismas nusprendė tenkinti ieškovo atstovės advokatės Dianos Višinskienės prašymą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo (2017 m. lapkričio 23 d. redakcija, TAR, 2017-12-07, Nr. 19742) 5 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punkto nuostatos „Pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę už tą kainą, už kurią ji parduodama, ir kitomis tokiomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai ji parduodama iš viešųjų varžytinių, šia eilės tvarka turi: <....>; 2) parduodamo žemės sklypo naudotojas naudojęs šią žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip vienus metus pagal Nekilnojamojo turto registre šiam laikotarpiui įregistruotą sutartį (sutartis), išskyrus neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartį, <....>, – jeigu jis, būdamas fizinis asmuo, Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį <....>; 3) asmuo, nuosavybės teise turintis žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, – jeigu jis, būdamas fizinis asmuo, Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį <....>, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymas (2017 m. lapkričio 23 d. redakcija), nustatydamas asmenų, kurie turi pirmenybės teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypus eilę, parduodamo žemės sklypo naudotoją, kuris naudojo šią žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip vienus metus pagal Nekilnojamojo turto registre šiam laikotarpiui įregistruotą sutartį ir asmenis, nuosavybės teise turinčius žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, išskiria į atskiras kategorijas (5 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai) ir numato, kad žemės sklypo naudotojas yra aukštesnės eilės pirmumo teisę turintis asmuo už asmenį nuosavybės teise turintį žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu.
Teismas pritarė advokatės Dianos Višinskienės pozicijai, kad žemės naudotojas ir kaimyninio žemės ūkio paskirties žemės sklypo savininkas neturi tokio pobūdžio ir apimties skirtumų, kad nevienodas jų traktavimas būtų pateisinamas, nes abiem atvejais fizinis asmuo, Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka turi būti įregistravęs ūkininko ūkį ir žemę naudoti žemės ūkio veiklai. Tarp šių asmenų neegzistuoja akivaizdūs teisinės padėties skirtumai, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
Atsižvelgiant į tai, kad Teismui kilo abejonių, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta pirmumo teisės įsigyti parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą eilė atitinka minėto įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintiems siekiamiems tikslams (sudaryti sąlygas racionaliai tvarkomoms žemės valdoms suformuoti ir žemės konsolidacijai, skatinti racionalų žemės ūkio paskirties žemės naudojimą), buvo nuspręsta sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą.
Valstybės garantija – tai valstybės įsipareigojimas neatlygintinai suteikti kitas gyvenamąsias patalpas nuomininkams, kurie yra iškeldinami iš savininkams grąžintinų gyvenamųjų patalpų. Šiuo atveju byloje buvo sprendžiamas teisinis ginčas, ar nuomininkė E.A. įgijo teisę į valstybės garantiją ir ar reikalavimo teisė, atsirandanti iš valstybės garantijos, yra paveldima.
Nuomininkė E.A. laikotarpyje nuo 1992 m. iki 1998 m. gyveno gyvenamosiose patalpose, esančiose Trakų g., Kaunas, į kurias buvo atkurtos nuosavybės teisės kitiems savininkams, dėl ko E.A. buvo pasiūlytos kitos gyvenamosios patalpos, esančios adresu Baltų pr., Kaunas. Nors, remiantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, įsigaliojusiomis nuo 1997 m. liepos 8 d., Kauno miesto savivaldybė privalėjo išduoti E.A. garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad jai, kaip nuomininkei, gyvenančiai piliečiui sugrąžintiname būste, bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, su E.A. buvo sudaryta tipinė, atlygintina, nuomos sutartis. Byloje nustatyta, kad E.A. nuo įsikėlimo į naujas gyvenamąsias patalpas, esančias Baltų pr., Kaunas, pagal atlygintinę tipinę nuomos sutartį iki pat savo mirties 2011 m. niekada nesikreipė į savivaldybės institucijas prašydama išduoti jai teisėtai priklausančią valstybės garantiją. Po E.A. mirties jos vaikaitis V.K., atstovaujamas advokatės Dianos Višinskienės, priėmęs mirusiosios senelės E.A. palikimą, kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas išduoti jam, kaip teisėtam E.A. įpėdiniui, valstybės garantinį dokumentą.
Nors pirmosios instancijos teismas atmetė V.K. skundą, džiugu pranešti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino žemesnės instancijos sprendimą ir priėmė V.K. palankų sprendimą pripažindamas, jog E.A. turėjo teisę į valstybės garantinio dokumento išdavimą. Teismas nurodė, kad garantija pasibaigia tik tada, kai ji yra įgyvendinama arba jos atsisakoma. Byloje buvo konstatuota, jog Kauno miesto savivaldybė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad iki tipinės, atlygintinos, nuomos sutarties sudarymo dėl kitų gyvenamųjų patalpų, esančių adresu Baltų pr., Kaunas, informavo nuomininkę E.A. apie teisę į valstybės garantiją ir galimas jos įvykdymo formas ir/ar kad nuomininkė atsisakė teisės į valstybės garantiją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad tai, jog E.A. niekada nuo tipinės nuomos sutarties sudarymo nesikreipė į jokias institucijas, neprašė perduoti jai gyvenamųjų patalpų neatlygintinai ar nereikalavo leisti išsipirkti gyvenamųjų patalpų lengvatinėmis sąlygomis, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ji atsisakė valstybės garantijos ar kad valstybė neteko pareigos jį išduoti. Tai, jog E.A. 1998 m. sudarė tipinę kitų patalpų, esančių Baltų pr., Kaunas, nuomos sutartį ir išsikėlė į jas nereiškia, jog valstybės garantija savininkui grąžinto natūra namo nuomininkei buvo įvykdyta, dėl ko laikytina, kad valstybės garantija privalėjo būti išduota E.A., o savivaldybė, nesuteikusi tokios informacijos nuomininkei neveikimu pažeidė jos teises ir teisėtus interesus.
Be to, Teismas konstatavo, kad reikalavimo teisė, atsirandanti iš valstybės garantijos, yra paveldima Civilinio kodekso nustatyta tvarka, todėl pereina E.A. įstatyminiam įpėdiniui V.K. , kuris priėmė palikimą po savo senelės E.A. mirties.
Šiuo metu įpėdiniui V.K. jau yra išduotas valstybės garantinis dokumentas, kuriuo jam neatlygintinai ne tik yra perduodamos gyvenamosios patalpos, esančios Baltų pr., Kaunas, tačiau ir išmokėtas anksčiau nuomotų (Trakų g., Kaunas) ir mažesnės vertės perduotų nuosavybėn (Baltų pr., Kaunas) gyvenamųjų patalpų vertės skirtumas.
Advokatė Diana Višinskienė nurodo, kad nors Atkūrimo įstatymas, reglamentuojantis valstybės garantiją ir jos išdavimą, jau yra netekęs galios, tačiau tai nereiškia, kad asmenys, kuriems nebuvo suteikta informacija apie teisę gauti valstybės garantinį dokumentą ir kurie tokia teise nepasinaudojo, prarado teisę jo reikalauti galiojant naujoms įstatymų nuostatoms. Dar daugiau – tokią reikalavimo teisę turi ne tik tiesioginiai nuomininkai, tačiau ir jų įpėdiniai.
Santuokos metu man ir mano buvusiam sutuoktiniui gimė sūnus, kuris šiuo metu yra nepilnametis. Santuoką nutraukėme prieš metus, vaiko išlaikymui iš buvusio sutuoktinio teismas priteisė 250 Eur sumą, mokamą kiekvieną mėnesį. Buvęs sutuoktinis išlaikymo nemoka, mano žiniomis, išėjo iš gerai apmokamo darbo, gauna nelegalias pajamas. Kreipiausi į antstolį dėl priverstinio išieškojimo, tačiau vaiko tėvas niekur oficialiai nedirba, todėl nėra išieškoma visa priteista suma. Dėl tokių buvusio sutuoktinio veiksmų tiek aš, tiek vaikas jaučiame nuolatinį stresą, turiu skolintis pinigų iš svetimų žmonių. Sakykite, ar šioje situacijoje dar įmanoma imtis kokių nors teisinių priemonių?
Iš tiesų, nors teismo sprendimas, kuriuo, be visa ko, buvo priteistas išlaikymas nepilnamečiam vaikui, yra priimtas ir įsiteisėjęs, tačiau sprendimo nevykdymas lemia ir kitų teisinių priemonių egzistavimą. Šiuo atveju yra svarbu pažymėti du aspektus.
Visų pirma, tas, kas vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui, atsako baudžiamąja tvarka, taigi šiuo atveju Jūs, kaip tas iš tėvų, su kuriuo yra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turite teisę kreiptis į atitinkamas institucijas su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo dėl vengimo išlaikyti vaiką (LR BK 164 straipsnis) pradėjimo. Pagal formuojamą teismų praktiką LR BK 164 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių tyčia vengia išlaikyti vaiką. Baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 164 straipsnį asmuo negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių, t. y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Tokiomis svarbiomis priežastimis gali būti laikomos: visuotinė bedarbystė, nedarbingumas dėl ligos, sunki finansinė padėtis, jeigu asmuo vengia dirbti ar dirba nelegaliai, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką. Jeigu laikysime, kad vaiko tėvas yra darbingas, turi galimybę dirbti ir išlaikyti savo vaiką, bet to nedaro piktybiškai, galima daryti išvadą, jog vaiko tėvas vengia išlaikyti vaiką, t. y. žinodamas apie teismo sprendimą, turėdamas objektyvias galimybes mokėti teismo sprendimu priteistą piniginę sumą vaiko išlaikymui, tyčia to nedaro, dėl tos priežasties turėtų atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą. Pabrėžtina, kad remiantis teismų praktika, baudžiamoji atsakomybė kyla ne tik tuo atveju, kai pareiga išlaikyti vaiką visiškai nevykdoma, bet ir tada, kai ji vykdoma iš dalies, šiuo atveju svarbiausia nustatyti ir įrodyti asmens tyčią. Baudžiamoji atsakomybė kyla tuo atveju, kai išnaudotos visos civilinės teisės
Antra, nurodytoje situacijoje taip pat paminėta, kad tiek Jūs, tiek nepilnametis vaikas patiriate nuolatinį stresą, gėdą dėl to, jog turite kreiptis pagalbos į kitus asmenis, galimai taip pat nėra patenkinami visi vaiko būtinieji poreikiai, todėl, jeigu vertinsime, kad tokios aplinkybės tikrai egzistuoja, tiek Jūs, tiek nepilnametis vaikas patiriate neturtinę žalą. Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) civilinį ieškinį ir reikalauti atlyginti neturtinę žalą. Remiantis teismų praktika, neturtinę žalą gali patirti tiek tas iš tėvų, kuris lieka vienas rūpintis ir materialiai išlaikyti vaiką, kadangi toks asmuo jaučia nuolatinį stresą ir nerimą dėl ateities, gėdos jausmą, dažną nepriteklių, tačiau ir nepilnametis vaikas, kurio interesai ir būtinieji poreikiai dėl piniginių lėšų stygiaus negali būti visiškai patenkinami.
Klausimas: Mano gyvenimo draugė pagimdė sūnų. Iki tol ji niekur nedirbo, dėl to ir šiuo metu negauna jokių pajamų. Mėnesiui esu atostogose ir svarstau galimybę išeiti tėvystės atostogų visiems metams ar net dvejiems. Ar man turi būti saugoma darbo vieta dabartinėje darbovietėje? Kurį laiką? Jeigu ne, gal galiu dirbti antrus metus ir gauti 40 proc. dydžio pašalpą?
Klausimas: Darbdavys keletą mėnesių moka ne pilną atlyginimą. Ar savo noru išeinant iš darbo darbdavys privalo sumokėti visų mėnesių nesumokėtą atlyginimą? Ar geriau laukti kol prasidės bankroto procedūra?
Klausimas: Daugiabučiame name nusipirkau butą, kuriame ketinu įrengti kirpyklą. Deja, kai kurie namo gyventojai prieštarauja šiai idėjai ir netgi įkalbinėja kitus kaimynus nesutikti. Ar surinkti 50 proc. namo gyventojų parašų yra vienintelis kelias kirpyklai įrengti? O gal yra kitų galimybių? Ar čia gali padėti teismas?
Klausimas: Su dukra ir jos šeima gyvenu keturių kambarių bute. Butas yra mano nuosavybė. Kol dar buvo negimę anūkai, visi sutarėme gana draugiškai, tačiau vėliau mūsų santykiai tik prastėjo. Ar turiu teisę keisti butą, ar nepažeidžiu dukters ir jos mažamečių vaikų interesų?
Klausimas: Lietuvoje buvo sudaryta paskolos sutartis, bet pinigai negrąžinti, todėl buvo kreiptasi į teismą. Teismas priėmė sprendimą, kad skola privalo būti gražinta, bet jis nevykdomas, o atsakovai šiuo metu gyvena Didžiojoje Britanijoje. Kaip išsiieškoti skolą?
Klausimas: Parduotuvėje nusipirkau džinsus, kuriuos patrumpinau. Padėvėjusi pirmą dieną pastebėjau, kad džinsai nudažė kitus drabužius. Nebenoriu dėvėti tokio drabužio, ketinu jį grąžinti. Ar privalo pirkinį pardavėjas priimti atgal ir grąžinti pinigus?
Klausimas: Išėjusi atostogų radau kitą darbą, tad į senąjį nebegrįšiu. Turiu penkias savaites nepanaudotų atostogų, tačiau darbdavys tvirtina man nemokėsiąs už jas. Ar jis teisus?
Klausimas: Prieš keturis metus man buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Užpuolikus teismas pripažino kaltais ir priteisė iš jų turtinę ir neturtinę žalą. Iki šiol ši žala man nėra atlyginta. Ką man daryti?
Klausimas: Dėl aplaidaus teisėsaugos pareigūnų elgesio buvau be pagrindo suimtas. Ar turiu teisę reikalauti atlyginti patirtą moralinę žalą?
Klausimas: Susituokiau su vyru, ar mano atlyginimas laikomas bendru turtu po santuokos ir ar gali antstoliai išieškoti iš mano atlyginimo vyro skolas įgytas iki santuokos? Ką tokiu atveju daryti? Gal kuo greičiau sudaryti povedybinę sutartį?
Klausimas: Teismas, pripažinęs mane padarius administracinį teisės pažeidimą, skyrė didelę piniginę baudą. Tačiau dėl sunkios materialinės padėties neturiu galimybės šios baudos sumokėti iš karto. Ar yra galimybė baudos mokėjimą išdėstyti dalimis?
Klausimas: Po asmens mirties vienas iš paveldėtojų kreipėsi į notarų biurą dėl palikimo priėmimo. Kiti giminaičiai nesikreipė. Kokie yra tolimesni veiksmai, kad turtas taptų paveldėtojo, kuris kreipėsi, nuosavybe? Ar priklauso kokia nors turto dalis ir tiems, kurie dėl palikimo nesikreipė?
Klausimas: Su būsimu darbdaviu sutarėme laiką dėl darbo sutarties pasirašymo. Darbdavys kartu su darbo sutartimi pateikė pasirašyti nekonkuravimo sutartį 2 metams. Viena iš darbo sutarties sąlygų buvo darbo užmokestis, tačiau nekonkuravimo sutartyje apie užmokestį nutraukus darbo sutartį nekalbama. Kas bus jei nutrauksiu darbo sutartį? Ar galėsiu reikalauti iš buvusio darbdavio kokios nors piniginės kompensacijos dėl nekonkuravimo sutarties galiojimo?
Atsiveria galimybė įsigyti butą, jei buvo pasirašyta sutartis, neprivatizuotą būstą pavertusi socialiniu
Kauno teisininkai iškovojo svarbią pergalę: daliai socialinių būstų gyventojų atsivėrė galimybė įsigyti būstą, net jei iki tol jie buvo laikomi neturinčiais teisės jį privatizuoti.
